Biologiškai „aktyvūs taškai“

Dar senaisiais laikais pastebėta, kad yra glaudus ryšys tarp vidinės organų būsenos ir odos paviršiaus jautrumo. Pagal Rytų medicinos kanonus žmogaus, kaip ir gyvūnų, kūno paviršiuje yra taškai, išsidėstę galvos, rankų, kojų, plaštakų, ausies kriauklės paviršiuje bei nosies ertmėje ir per juos bei nervų sistemą galima veikti vidinius organus.
Tą ryšį patvirtino ir prancūzų mokslininkas R.Fuye. Jis paaiškino veikimo mechanizmą: tai organo–nervo–odos sąveika arba turinti grįžtamąjį ryšį – odos–nervo–organo.
Tokius taškus vadindavo „kiniškais“, „gyvybiniais“, „biologiškai aktyviais“, „poveikio taškais“, „akupunktūriniais taškais“. Jų skaičius, remiantis skirtingais šaltiniais, siekia 700 ar net 1000 vienetų.
Šiuos taškus nesunku rasti. Tada, kai vieno ar kito organo veikla sutrinka, kai kurie taškai tampa jautrūs ir skausmingi prisilietus. Bet jautrumas tuoj pat dingsta, kai tik organas vėl pradeda funkcionuoti normaliai. Akupunktūrinių taškų skersmuo yra vidutiniškai 2 mm ir gali šiek tiek mažėti arba didėti, priklausomai nuo fizinio krūvio ar žmogaus organizmo būsenos.    Nustatyta, kad biologiškai aktyvūs taškai greičiau ir geriau pasisavina deguonį, daugiau spinduliuoja infraraudonųjų spindulių ir turi žemą elektros varžą, odos temperatūra tuose taškuose kiek aukštesnė negu aplinkiniuose audiniuose. Todėl jie ir vadinami biologiškai aktyviais.
Elektroninės mikroskopijos dėka akupunktūrinių taškų srityje buvo aptiktos nedidelės ląstelių grupės, su kuriomis siejamas sintezės procesas – kaupimo ir išskyrimo į organizmo vidinę aplinką biologiškai aktyvių reguliuojančio pobūdžio medžiagų: serotonino, histamino, heparino. Ląstelės labai greitai reaguoja į terminį, mechaninį, biocheminį ir spindulių dirginimą ar kitą aplinkos poveikį. Kanados mokslininkas Briusas Pomeranc teigia, kad nuskausminimo efektas siejamas su neurocheminių medžiagų, veikiančių panašiai kaip morfinas, išskyrimu į organizmą. Tai endorfinai, kuriuos išskiria hipofizė. Jie kaupiasi nugaros smegenų skystyje ir veikia nuskausminančiai.
Kai pažeidžiamas audinys, veikiant akupunktūrinį tašką adata, deginant (moksais), tuomet suaktyvinamas odos–nervo–organo ryšys ir pavojaus (skausmo) signalas, perduodamas iš akupinktūrinio taško organui, kurio veikla sutrikusi, o tai skatina imuninę sistemą sutelkti dėmesį būtent į tą zoną, iš kur siunčiamas pavojaus signalas. Plačiau apie procesus, vykstančius organizme veikiant akupunktūrinius taškus, galima perskaityti knygoje „Традиционная восточная мeдицина“. Э.П.Яроцкая. Москва 2005. ISBN966-670-202-9.
Bet koks akupunktūrinių taškų dirginimas, stimuliavimas, šildymas, įdūrimas, deginimas (moksais) veikia teigiamai organizmą, nes jei liga ir nepasireiškė, ji jau gydoma mūsų pačių organizmo pastangomis. Tai visiškai atitinka Rytų medicinos principus – gydyti priežastį, o ne ligą.
Kinijoje gyvuoja legenda apie tai, kaip vienam žemdirbiui stipriai pradėjo skaudėti galvą. Tada jis netyčia stipriai trenkė instrumentu sau per koją ir atsitiko stebuklas – galva nustojo skaudėjus. Nuo tų laikų daugelis tos vietovės gyventojų, galvos skausmams prasidėjus, specialiai trenkdavo sau per koją. Vėliau akmenį pakeitė akmeninėmis adatomis ir dūriais ne tik galvos skausmus malšindavo, bet ir kitas ligas gydydavo. Akmenines adatas pakeitė adatos iš metalo: geležies, aukso, sidabro. Ir visai neseniai akupunktūrines adatas pradėjo gaminti iš nerūdijančio plieno. Šimtmečiams praėjus, Kinijoje, Korėjoje, Vietname ir Japonijoje pasirodė knygos apie gydymo metodus ir taškus, kuriuos reikia veikti. Taip 1026 metais mūsų laikų Kinijoje pasirodė „Atlasas bronzinio žmogaus“, kur buvo parodyti taškai ir kur jie išsidėstę. XIII amžiuje žinios per misionerius ir keliautojus pradėjo plisti Europoje. Prancūzijoje ir Olandijoje pradėjo spausdinti knygas apie kinų medicinos „stebuklus“.

Versta iš knygos „Традиционная восточная мeдицина